Grand Palais pristato parodą This Will Not End Well, pirmąją prancūzišką retrospektyvą, skirtą Nan Goldin – vienai žymiausių šiuolaikinės fotografijos autorių. Paroda vyks nuo 2026 m. kovo 18 d. iki birželio 21 d.. Renginys išsidėstęs tarp Grand Palais pasveikinimo salės ir Šv. Luizo koplyčios Salpêtrière ligoninės, joje eksponuojama šeši skaidrių rodmenys ir vaizdo instaliacijos, kurios atskleidžia kūrybinę fotografijos ir kino sąsają Goldin darbuose.
Kadra kaip įtraukiančią patirtį, Hala Wardé sukurta scenografija paverčia erdves pasakojamaisiais paviljonais, kiekvieną jų suprojektuotą tam, kad galėtų pristatyti konkrečią kūrinį. Paroda, kurią organizuoja Štokholmo Modernaus muziejaus, siūlo naują žvilgsnį į Nan Goldin darbų pasaulį – jį suderina fotografija, garsas, archyvai ir eksperimentinis kinas.
Ši pirmoji prancūziška menininko retrospektyva skiria dėmesį jo kūrybos išgyvenimo formoms, ypatingą akcentą dedant į jo kinematografiškai pasitelkiamą slidžiųjų rodmenų techniką – mediją, kurią jis naudoja nuo 1980-ųjų. Sukurti jiems rodyti klubų, underground kino teatrų ar alternatyvių festivalio erdvėse, šie montuojami vaizdai skamba kaip asmeniniai ir socialiniai liudijimai apie pakraštį, lytį, praradimą, šventę ar skausmą.
Per šešias pagrindines parodų kūrinius eksponatas atskleidžia Nan Goldin kelionės turtingumą. The Ballad of Sexual Dependency pasakoja apie laisvės metus, praleistus Niujorke, Berlyne ar Londone – kūrybingų bendruomenių centre, prieš apsikrėčiant ŽIV. The Other Side pagerbia daugelį metų trukusius įsimylėjėlių, translyčių draugų portretus. Sisters, Saints, Sibyls, įrengta Šv. Liūdnosios Salpêtrière koplyčioje, nagrinėja šeimos traumuotumo ir savižudybės temą vietoje, kupinoje prasmių ir prisiminimų.
Naujausios kūrybos, tokios kaip Memory Lost ir Sirens, veda lankytoją į pakeistą sąmonės būseną, kurioje jis kyla nuo euforijos iki visiško griūties, tyrinėdamas priklausomybę ir prarastus orientyrus. Galiausiai, Stendhalo sindromas, sukurtas 2024 metais, semiasi iš mitologijos, norėdama perteikti svaigulį, kurią sukelia itin stipri grožio patirtis. Jungiami balsai, archyvai ir judančios vaizdo technologijos, Nan Goldin kuria įtaigius pasakojimus, kurie atskleidžia nematomus dalykus.
Ši paroda skirta tiems, kurie yra jautrūs stiprioms meninėms patirtims, mėgsta būti įkvėpti, sukrėsti ar nuraminti. Jei esate aistringas dokumentinės fotografijos, eksperimentinio kino ar klausimų apie lytį, atmintį ir įsipareigojimus gerbėjas, ši paroda jums pasiūlys ką nors įdomaus. Tai taip pat puiki galimybė trumpam pasinerti į apmąstymus su draugais, ar apsilankyti vienam, arba įsimylėjėlėms, norinčioms iš naujo atrasti Giantįjį Palacijų, kuriame norisi pasijusti tarsi naujai atradus architektūrinį šedevrą.
Taigi, paroda nėra skirta mažiems vaikams ar lankytojams, ieškantiems lengvos ar žaismingos patirties. Ji labiau orientuota į išprususius lankytojus, kuriems nesvetimas susidurimas su tikrais, kartais sudėtingais, dažnai jaudinančiais gyvenimo pasakojimais.
Mūsų įspūdžiai apie Nan Goldin parodą „Grand Palais“:
Tokia paroda, kurią galėjome apžiūrėti dar prieš jos atidarymą. Labai niūri, ši asmeniška retrospektyva kviečia jus pasinerti į menininkės pasaulį per šešias pagrindines erdves ir instaliacijas, kuriose galima pamatyti vaizdo projekcijas ir skaidrių demonstracijas. Jos kūriniai, gana transgresyvūs, atskleidžia „intsiklus apie privatų gyvenimą ir porą, kasdienybę ir iškaba, viltį ir neviltį“.
Paroda „Lytis, narkotikai ir roko n’ roll“ - tai kelionė po gyvenimo grožį, kuris yra trapus, per gyvenimo akimirkas ir laiko sustingusius vaizdus.
Mūsų rekomendacijos:
Kadangi paroda yra gana niūri ( tiek jos turiniu, tiek – ir tai norime pabrėžti – tiesiogine prasme), būkite atidūs, kur žengiate, ypač jei yra žmonių (net jei erdvė didelė). Atminkite, kad fotografuoti ir filmuoti draudžiama – tai menininkės noras, kuris reikškia, kad lankytojai turėtų patirti siūlomą patirtį [...] vietoj to, kad ją įrašytų. Ji priduria: „Tikimės iš jūsų pagarba tiek man, tiek asmenims, vaizduojamiems šiuose vaizduose“. Ir baigia sakydama: „Prašome netelkti jokių nuotraukų ar vaizdo įrašų apie šią parodą internete, ypač socialiniuose tinkluose“.
Tai paroda, kurioje gali būti nuogų arba šokiruojančių scenų, aptariančių rimtas ar sudėtingas temas, tokias kaip savižudybė, narkotikų vartojimas ar smurtas šeimoje... Bet tik patyrusiems lankytojams. O vaizdo įrašų ir skaidrių trukmė svyruoja nuo 16 iki 42 minučių. Apie du valandas truks apžvalga visa paroda.
„Nan Goldin“ kūryba pranoksta įprastines muziejines ribas. Ji ne tik aktyviai reiškiasi kaip menininkė, bet ir yra iniciatorė kolektyvo P.A.I.N. (Prescription Addiction Intervention Now), kovojančio su opioidų krize JAV. Ypač atkreipia dėmesį į didelių kultūros institucijų finansavimą iš „Sackler“ šeimos lobistų. Šis įsipareigojimas tarp meno ir aktyvizmo, asmeniškumo ir politikos, yra pagrindinė jos kūrybos žymęnius motyvas.
Paroda, pristatyta Stockholmo Modernaus muziejuje, vėliau – Amsterdamo Stedelijk muziejuje, Berlyno Neue nacionaliniame muziejuje ir Milano Pirelli HangarBicocca – šios tarptautinės parodos atradsmui į Lietuvą – ypatingas žavesys, ypač kai ji įsikuria tarp simbolinių Didžiojo pasažo ir Salpêtrière pastatų sienų.
Šis ne baigsis gerai nėra tik paroda. Tai emocijų kelionė, įsiskverbimas į tam tikros epochos atmintį – gyvas kūrinys, kuriuo galima patirti visa savo juslėmis. Rekomenduojama suteikti žinių ir patirties žiūrovui.
Šiame puslapyje gali būti dirbtinio intelekto padedamų elementų, daugiau informacijos čia.
Datos ir tvarkaraščiai
Apie 2026 m. kovo 18 d. At 2026 m. birželio 21 d.
Vieta
Grand Palais
3 Avenue du Général Eisenhower
75008 Paris 8
Prieiga
M° Champs-Elysées Clemenceau
Kainos
Tarif réduit : €13
Plein tarif : €17
Oficiali svetainė
www.grandpalais.fr
