Grįžkite į gražiosios epochos Paryžių. Laikrodis muša vidurdienį, ir būrys elegantiškų jaunų skubančių moterų, vėjyje plaikstydamos išdžiovintus plaukus ir po pažastimis pasikabinusios pietų dėžutes - savo mažą naminę valgyklėlę - išeina iš siuvimo dirbtuvių ir eina link viešųjų Tuileri suoliukų arba saulėtų rajono šaligatvių. Čia vienas Paryžiaus žurnalistas, įkvėptas šios scenos, davė jiems ne tik mielą, bet ir pikantišką pravardę: "midi" + "dinette".
Tai buvo apie 1890 m., ir šie darbininkai iš Le Sentjė ir kitų vietovių sunkiai dirbo siaurose ir vėdinamose kaip batų dėžė dirbtuvėse. Jie jokiu būdu neketino čia pietauti ir rizikuoti, kad audiniai bus užteršti valgių kvapu, todėl išėjo pietauti į lauką. Nedidelis sumuštinis, keli saldumynai ir truputis draugų apkalbų - visa tai skubiai suvalgė prieš grįždami prie adatų siuvimo.
Tačiau XX amžiuješis žodis ėmėkeistis. Iš "siuvėjos, skubančios per pietus" jis tapo "jaunos merginos, mėgstančios saldumynus" - šiek tiek naivios, mėgstančios pigius romanus ir minkštakūnius chorus. Priesaga -etė svyruoja tarp švelnumo ir ironijos.
Ir vis dėlto! Už šios lengvos poezijos atmosferos midinetai turėjo nervų. 1917 m. 20 000 jų išėjo į Paryžiaus gatves reikalauti apmokamos šeštadienio popietės. Tų metų birželį buvo priimtas istorinis įstatymas.
1902 m. Clémence Jusselin, siuvėja ir profsąjungų veikėja, anksčiau nei jos laikas, atidarė kooperatinį restoraną, pavadintą ... Les Midinettes ! Taip buvo siekiama suteikti galimybę darbininkų klasės moterims pavalgyti karšto maisto, nesusikraunant pinigų ir nedrebant ant suolų.
Iš mielo pavadinimo, sugalvoto ant Paryžiaus šaligatvio,"Midinette" tapo dvilypiu simboliu: sunkiai dirbantis jaunimas per pietus, romantiška fantazija naktį. O už saldaus įvaizdžio slepiasi tikra rankų darbo socialinė jėga.
